- Labas.

- Tu čia gyveni?

- Taip.

- O jau ilgai?

- du metus.

- Ką studijuoji?

- Komunikacijos mokslus.

- O geras, įdomu. O aš bla bla bla

Mano veide susidomėjimo pilna šypsena.

- O iš kur tu?

- Iš Lietuvos.

- Iš kur??

-Lietuvos.

-aa. (veido išraiška byloja, jog nė velnio neaišku tam žmogeliukui, kur Lietuva)

Dažniausiai čia ir baigiasi pokalbos. Mat jaučiuosi apklausiama. Nemėgstų tiek daug kvailų vienodų klausimų. Na, nebent būna užplūdusi keista bendravimo nuotaika. Tada pokalbis vis dar vystosi. Nelabai ilgai, mat man greitai nubosta.

Didžiausias džiaugsmas rasti žmogų, su kuriuo įdomu pabendrauti. Taip būna labai labai retai.

Fran Lobowitz

Buvo smagu. Taškas.

O kai jų netrui, visada tau pagalbos ranką išties draugas google.

Pašėlęs Atlantas, priviręs šlapios košės man, kurią teks srėbti dabar, kai atostogos baigėsi.

Kiekvienos moteriškės svajonių vakaras. Ir netgi vyriškių, mat geri iki soties už ačiū. Abrigado.

Skanu skanu skanu! Labai labai labai!

Kol kas nutylėkim apie visus sunkumus kopiant į kalnus ir apie vargiančią saulę, prisiminkim tik tobuliausias dienos akimirkas.

Nieko nėra sveikiau už apsilankymą svečiuose, kuriuose visas gyvenimas sukasi apie naująjį mažąjį gyventoją. Darai mišinukus, matuoji temperatūrą, linguoji sūpuoji, maitini, keiti sauskelnes ir galvoji ačiū Dievui, jog esi viena.

Taip, lietuvių liaudis buvo išmintinga. Kadaise motinos pastebėdavusios, jog jų dukros  nori pradėti lytinį gyvenimą ištremdavo jas pas giminaičius su mažais vaikais. Pora dienelių ir jau  tikrai norisi į namus, kur nėra jokio mažo ponulio .

Tad žmogeliams manantiems, jog vaikai smagu, nuoširdžiai rekomenduoji bent dieną praleisti su mažu baby. Jei nepakeisit nuomonės, aš jums pavydžiu ir sveikinu būsit šaunūs tėvai! Gal net norėsit manuosius užaugit?

Sekmadienis – apsivalymo metas. Kamurkė apvalyta, rūbai išvalyti… Likau tik aš. Tik kad nėra dėl ko man apsivalyti, ypač kai apturėjau kiekvienos merginos svajonių savaitgalį. Parodykite man merginą, kuri netrokšta draugo gėjaus! O dar pažiūrėjus sex and the city, apie nieką kitą ir nesvajoji.

Sigmar Polke - vienas mano mėgstamiausių Vokietijos dailininkų

O su jais taip smagu! Tu pati gražiausia, pati fainiausia, visas dėmesys tik tau –  tiesiog princesė. O kur dar tas malonumas, jog su jais galima aptarinėti tiek vaikinus, tiek merginas. Smagumėlis… Žinoma, iki tol, kol su jais nenueiti į homoseksualų festivalį. Tada gal pamiršti tą dėmesį. Bet tie mieli žmogeliai, nors atsiprašinės, jog tokie nedėmesingi šį vakarą. O tu tik dar labiau sužavėta lieki.

Apsivalom, ir grįžtam į ištuštėjusią rugpjūčio kasdienybę. Kodėl maniau, jog vasarą darbą bus susirasti vieni juokai? Kodėl man niekas nepasakė, jog šį mėnesį miestas lyg išmiręs. Netyčia užsilikę žmogeliai, dėl neaiškių priežasčių neišvykę į italijas, malijorkas, guli parkuose, prie ežerų ir tikrai nesuka galvos dėl mergaitės, kuri vis dar turi vilties susirasti kokį darbelį. O gal moti į viską ranka ir pačiai pakuotis lagaminą ir keliauti namooo?!

Naujausia iš jų, prie kurios prisidedu ir aš yra Sovietinės vaikystės atspindžiai. Viskas labai paprasta, bet miela. Žiupsnelis nostalgijos, nors ir nepriklausau tam amžiaus tarpsniui, bet nukeliauju ir aš į savo vaikystės prisiminimus, kurie tokie smagūs. Kam gi nepatiko laisvės kupinas gyvenimas!

Taigi, mano ir Rūtos tikslas – surikti vaikų piešinius iš 1940- 1991 laikotarpio ir surengti parodą. Juk tuometiniai piešiniai labai skiriasi nuo šių dienų vaikų kuriamų darbų. Norime užmesti akį į jų piešinukus ir suprati, kaip tas pasaulis atrodė jų akimis, kokiomis vertybėmis buvo vadovaujamasi. Žinoma, visa tai pasiekiama tik su jūsų pagalba!

Jei vis dar turite vieną kitą piešinuką giliai giliai užsilikusį spintoje, galbūt apdulkėjusį ir nejudintą šimtą metų, paršom atsiūskite mums! Rudenį jį pamatysite kabantį galerijoje.

Darbai laukiami šiuo adresu:

Rūta Šidlauskaitė
M.K. Čiurlionio 23-24
Vilnius 03101

Tiktų ir elektroninis variantas, kuris laukiamas el. paštu:  rutasidl@gmail.com

Dienomis kaip ši, taip norisi viską mesti ir būti tiesiog paprasta promod pardavėja, kuri neturi kitokių galvos skausmų apart apkalbinėjimo kitas koleges, vyrų ieškojimo, krūtų didinimosi, naujų skarmalų pirkimo.

Aš irgi noriu laimėti loterijoje ir iškeliauti į pensiją!

Amžių būtų galima apkaltinti ir dėl nežmoniško išrankumo. Kuo daugiau košių paragauji, tuo labiau ieškai tos tobulos ir nesitenkini tik šiaip kokia.

Miuncheną puošia naujos Bacadri reklamos, kurios sukelia šypseną veide.

„Lieber Dates als Updates“ skelbia vienas jų plakatas arba…

“ Tikrų draugų nėra kaip app.“

Nervina mane tie vokiečiai!! Žiauriai žiauriai!

Bet pradėkime nuo to, jog… Žurnalistikos studijos buvo nekaltos, jog jas mečiau, man tiesiog šiaip nepatinka praktinis darbas – šios dienos mintis. Mat viešjųjų ryšių praktika mane užknisa ne ką mažiau, o gal net dar daugiau. Nors gal čia tie vokiečiai kalti. Darbas vyksta grupėse. Ir jie viską taip apsunkina! Gi būtų galima jaukiai, linksmai atsisėsti kokiame biergarten’e su alaus bokalu rankoje ir sukurti smagias konsepcijas. Negi jie nežino, jog geriausios idėjos gimsta prie alaus! Bet ne! Viskas turi būti rimta ir atsakiniga. Vat kiekvienas parašom savo pasiūlymus ir tada išrinksim geriausius! WTF! Lyg aš turėčiau laiko daryti šimtą penkiasdešimt darbų, kurie gal net visai nebus panaudoti!

Atostogų prašau prašau. Ir daugiau jokios praxis ir jokių rimtuolių vokiečių, ir žodžių: tavrka, pareiga, atsakomybė.

Šaunu. Dar net egzaminai neprasidėjo, o aš jau bambeklė.

Gerai, kad bent jau visada būna ir blogiau.

Šiandien kvepia vaikyste. Vos tik pravėrus langą, užplūdo tas vaikystės vasaros kvapas, kai karštas dienas leisdavau kaime. Šienapjūtė, daržų ravėjimas, lakstymas basomis per pievas, kopimas į medį, siekiant trešnių, braškės, serbentai… Visa tai buvo laisvės pilnas gyvenimas. Ir kodėl aš taip norėjau suaugti?

Dabar saulei kaitinant, slepiuosi savo kamurkytėje, džiaugiuosi, jog reikia į darbą, kur oro temperatūra visada stabili. O esant laisvai dienai priešingai nei normalūs žmonės, pliuškianantys upėse, ežeruose, darau universiteto darbus. Jokio smagumo. Nepalyginsi su gyvenimu prieš dešimt metų. Pasirodo klydau. Bėgant metams laisvės nedaugėja. Priešingai, jos apimtys vis mažėja ir mažėja…

Galbūt tokį pat atitikmenį būtų galima įžvelgti į Lietuvos kasdienybėje? Gal dabar mūsuose laisvės daug mažiau nei kad buvo pradžioje? Gal ta laisva Lietuva tik maloni apgaulė?

Ar labai laisvi būname priimdami sprendimus? Vargu bau…