Vasaris 6, 2010

Po Miuncheno lietumi

Kvailas penktadienis, dar kvailesnis šeštadienis. Ir viskas čia dėl to, jog už lango nėra nei vieno saulės spindulėlio! Tokiomis dienomis nerandu sau vietos, aplanko niūrios mintys bei niekas nevyksta pagal planą. Stebiuos, kaip aš Lietuvoje sugebu būt gana didelė optimistinė, juk ten saulės kaip ir nėra…

Kaži jau pradėt panikuot, kad nemoku išvestinių, diferencinio skaičiavimo ir dar kažko, kas slypi po sąvoka Bedingung erster Ordnung ar geriau pasakyt: ” Vaikai, mokykloje mokykitės viską, nes nežinia, ko gyvenime gali prireikt!” Et, ta matematika gadina man gyvenimą jau nuo senų senovės. Ir nors visais įmanomais būdais stengiuos nuo jos pabėgti, ji mane vis čiumpa už pakarpos. Gyvenimo ironija, likimo pirštas…kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.

Šiandien aš noriu namo.

Greičiau vėl ta saulė pasirodytų!

Vasaris 3, 2010

Moteris yra didysis moters priešas?

Šią baltą, vėjuotą naktį norėčiau atlikti išpažintį: pasiilgau buvimo vaikinų kompanijoje.

Šio mano suvokimo priešistorija glūdi Komunikacijos teorijos seminare. Visą semestrą sėdėdavau pirmose eilėse, mat ant senatvės sunkiai ką beprižlibinu net gerųjų akinių paslaugomis besinaudodama. Ir žinoma, priekyje susirinkusi vien tik moteriška kompanija. Visos labai stropios, kruopščios, konspektuojas kiekvieną žodį, aršiai dalyvauja diskusijose, demonstruoja savo išmonę. Aura tokia gana konkurencinga. Na, o paskutinio seminaro metu nusibaladojau į galą kartu su savo referato partneriu, kuris mane mažumėlę užkniso, bet čia jau kita istorija. O grįžtant prie šiosios, noriu pasakyt, jog atsidūriau  vyriškoj aplinkoj, kuri kaip diena nuo nakties syrėsi nuo silpnosios lyties priekyje sukurtos. Visas būrys vaikinukų, o jų net trys, sėdi tatai atsipalaidavę, pokštauja, krizena, į užduotis žiūri su humoru ir šiaip kaip sakoma plaukia pasroviui. Tokio daikto kaip konkurencija nė su žiburiu nesurasi.

Taigi, man kyla klausimas: ko mums, moterims, taip norisi konkuruot, varžytis? Juk tą darome kiekviename savo gyvenimo žingsnyje.

Gal tokia mūsų prigimtis? Gi reik kažkaip išsiskirti patelių būry, kad patinas pastebėtų ir apvaisintų…

O gal čia tokia išsigimusi feminizmo forma? Privalau įrodyt pasauliui, jog esu geresnė, gražesnė, protingesnė ir visokia kitokia esnė ne tik už vyrus, bet ir už kitas moteris.

O gal šiaip mums su galva negerai? Prisidarom papildomų, visiškai nereikalingų problemų. Kol mes viena prieš kitą maivomės savo grožiu, protu, vaikinai sau smagiai ir ramiai gyvena.

Taigi, būtent dėl to paprastumo ir aiškumo pasiilgau sėdėjimo prie alaus bokalo su vaikinais.

Vasaris 1, 2010

Po Miuncheno saule

Kas bus, tas bus, bet Agnytė nepražus.

Tai mano vaikystės frazė, kurią mintyse kartodavau kiekvieną kartą susidūrus su kokiu nors iššūkiu. Prisiminiau ją šį rytą, besikartodama prezentaciją. Gal reiktų ją vėl pradėti kartot, nes tų iššūkių mano gyvenime vis daugiau ir daugiau…? Neveltaui sakoma, kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių.

Buvo man liepta daugiau rašyti apie savo vokišką kasdienybę, bet man čia viskas taip įprasta ir paprasta, jog net atrodo, kad neverta apie tai blevyzgioti. Šiuo metu gyvenu sesija,  o ji visiškai tokia pat kaip ir lietuviška. Mokaisi mokaisi… paskutinėmis dienomis ir galvoji, ką gi veikei visą semestrą? Tad vargu ar gali būti įdomu skaityti, kaip aš kankinuosi su referatu ir prezentacija apie žurnalistikos ir viešųjų ryšių santykį, kur vieni vokiški komunikacijos mokslininkai teigia, jog PR  turi visišką įtaką žurnalistams, kada ir ką pranešti skaitytojams. Kiti prieštarauja tam ir tikina, kad PR ir žurnalistika yra vieni nuo kitų priklausomi ir jų bendradarbiavimas padeda kiekvienai pusei įgyvendinti savo tikslus. Dėkui Dievui, šiandien atsiskaitysiu šią jau visą mėnesį mane nervinusią prezentaciją. O nuo ryt prasidės pasiruošimas Įvado į komunikaciją egzaminui. Et, teks nemažai skaityti…Man jau šypsosi 600 puslapių knyga. Šioje vietoje geriausia prisiminti:  kas bus, tas bus, bet Agnytė nepražus. Dar liks mikroekonomika ir Betriebswirtschaft, ko atitikmens lietuvių kalboje nežinau. Greičiausiai, kokia vadyba ar įmonių administravimas.

Na, bet aš gyvenu gerai, juk būna ir blogiau. Šiuo metu taip yra Haityje, o čia šviečia saulė ir aš mokausi tai, kas man patinka. Kas gali būt geriau? :)

Sausis 30, 2010

Mokslas, švietimas, išsilavinimas

Klaidingas mokslas – žalingas.

Konfucijus

Taip, gal aš naivi ir dar svajotoja, bet iš vykdomos švietimo reformos tikiuosi teigiamų rezultatų. Aš net pasakyčiau ale simboliniam mokesčiui už mokslą, kurį turėtų mokėti visi studentai. Žinoma, reiktų sutvarkyti paskolų sistemą, kad nebūtų košės makaliošės, kas yra šiuo metu bei užtikrinti studijų kokybę, kad netektų studentams keliaut į užsienį. Taip, nepasakiau nieko naujo. Visi kartoja tą patį…bet niekas nepasako, kaip tą įgyvendinti. Mano nuomone mums reiktų keisti požiūrį į mokslą, išsilavinimą ir pradeti reformas ne nuo viršaus, o nuo pat pirmų klasių.

Aš universitetinį išsilavinimą suvokiu ne kaip kiekvienam prieinamą, o tik tiems, kas nori siekti mokslo aukštumų, tapti mokslininkais, profesoriais. Tiems, kurių tikslas – pakeisti pasaulį.

Tačiau mūsuose įsišaknijęs keistas požiūris, jog jaunuolis nebaigęs universiteto ne žmogus. Ir kad kiekvienai sekretorei reikia būt baigus ekonomikos studijas. Keistai vertiname ir jaunuolius, besimokančius profesninėse mokyklose. Visi negali būt vienodi ir siekti nepasiekiamų mokslo vaisių. Juk kai kurie daug realiau stovi ant žemės ir jiems labiau norisi leisti dienas garaže, taisant automobilius, ar virtuvėje, gaminat maistą. Tad kodėl šiuos žmones verčiame keturis metus kankintis universitete, mokytis dalykus, kurie jiems visiškai nesvarbūs?

Mano galva, privalome suteikti alternatyvų jaunam žmogui. Šiuo metu norėdamas ateityje turėti duonos sau ir savo šeimai esi priverstas stoti į universitetą, kurį baigęs tikiesi gauti darbą. Nors visi puikiai žinome, kad nebūtinai taip bus. Tad grįžtu prie to paties klausimo: kodėl gaišti laiką? Juk per tuos metus, jis būtų pasimokęs to amato, kuris tikrai yra prie širdies.

Būtų šaunu, jei verslo įstaigos būtų suinteresuotos, suteikti jaunam žmogui darbo vietą, apmokyti jį. Juk taip laimėtų abi pusės: įmonė užsiaugintų darbuotoją, o ir žmogus būtų patenkintas įgavęs profesiją ir užsitikrinęs darbo vietą. Kolegijos, kurios gana pouliarios, taip pat galėtų keistis ir nesiūlyti vien tik administravimo ir vadybininko išsilavinimo, bet pamąstyti apie daug žemiškesnius amatus, kurie padėtų mums sukurti produktą, o ne tik jį pardavinėti.

Taip pat esu įsitikinusi, jog žurnalistikos studijos universitete yra visiškai nereikalingas dalykas. Šio amato būtų galima išmokti per porą metų žurnalistikos mokykloje bei užsiimant praktine veikla. Universitetas turi būti vieta, kurioje vykdomi medijų tyrimai, nagrinėjimai, iš kurių žurnalistai galėtų semtis žinių ir tobulinti savo pareigą skleisti informaciją.

Galų gale gal pagaliau nuliptumėm nuo savo žagrių. Nes vargu ar kiekvienam prieinamas aukštasis mokslas padaro mūsų visuomenę labiau išsilavinusia. Greičiau dar labiau bukina, nes to, ką gauname lengva ranka, neįvertiname.

Sausis 28, 2010

Žvilgsnis į liberalizmą

Šiek tiek pasenęs mano rašinėlis liberalizmo tema. Daugiau pamąstymų rasite čia.

Reikia sutikti – gyvename liberalioje visuomenėje. Visas, apie ką kalbėjo liberalizmo tėvai lyg ir įgyvendinta. Tad galbūt šios ideologijos, kaip teigė JAV sociologas R.Nisbet, vieta istorijos šiukšlyne. Bet taip tėra Vakaruose. O juk jie – ne visas pasaulis. Taigi, liberalizmo misionieriams dar yra kur skleisti laisvės, toleracijos, pliuralizmo, humanizmo idėjas.

Didžiosios Europos valstybės su užuojauta žvelgia į Afrikos šalis, renka lėšas badaujantiems, siunčia maisto, rūbų siuntas. Tačiau pamiršta gerą vokiečių liaudies patarlę: “Dievas mums duoda riešutų, tačiau jų neišgliaudo”. Galbūt mums reiktų elgtis panšiai? Ir užuot davę Afrikos valstybėms žuvies, įteikime jiems meškerę. Juk istorija byloja apie  Europos šalių suklestėjimą, pasklidus liberalizmo idėjoms. Tad galbūt į šiandienines trečiąsias pasaulio šalis reiktų siųsti ne tik materialines gėrybes, bet ir liberalias mintis.

Žinoma, pasakyti daug lengviau nei kad padaryti. Ypač dėl to, jog Afrikos žmonės vis dar labai prisirišę prie savo tradicijų, kurios mums, europiečiams, visiškai nesuvokiamos. Štai kad ir paprotys, žaloti mergaičių lytinius organus, tikintis, jog taip bus lengviau jas ištekinti. Liberaliose visuomenės toks elgesys nebūtų toleruojamas, nes prieštarauja žmogaus laisvei. Tačiau šalyse, kuriose vis dar besąlygiškai tikima protėvių tiesomis, žmogaus orumo pažeminimas ar net jo paties sužalojimas yra pateisinamas. Juk ir liberalizmo tėvynėje, Europoje, iki Reformacijos, kuri buvo pirmas sukrėtimas per amžius nusistovėjusiai tvarkai, būdavo įvairių, moderniam žmogui sunkiai suvokiamų poelgių. Viskam savas laikas. Galbūt vieną dieną ir Afrikos šalyse išvysime revoliuciją, persmelktą liberalizmo idėjomis.

Senasis žemynas ne vienintelė pasaulio vieta, nepaliesta Liberte, Egalite, Fraternite. Panaši situacija Lotynų Amerikoje, kuri vis dar bando išmokti savarankiškai ir laisvai gyventi. Arba Azija. Šio žemyno valstybėse liberalizmo principai dažniausiai tik deklaruojami, o realybė visiškai kitokia. Visą pasaulį sukrėtusi žurnalistės ir žmogaus teisių gynėjos Anos Politovskajos žmogžudystė, dar kartą įrodė, kad žodžio, mities laisvė Rusijoje tėra gražus mitas. Arba didžioji komunistinė Kinijos Liaudies Resupublika, kurioje nors ir vyrauja liberalų propoguojama rinkos ekonomika, tačiau visiems žinoma, jog šioje šalyje nė su žiburiu nerasi paprastų piliečių laisvių ir teisių, apie kurias kalba liberalizmas.

Bet gal prieš keisdami pasaulį, žvilgterėkime į save? Ar tikrai Lietuvoje deklaruojamos liberalizmo idėjos yra mūsų kasdienybės dalis? Užtenka akimis permesti laikraščių antraštes ar apsidairyti aplinkui, ir imi abejoti tuo. Vis nesibaigianti D.Kedžio ir pedofilijos istorija, įrodo, jog mūsų liberali valstybė nesugeba atlikti savo pagrindinės funkcijos, t.y. ginti ir saugoti piliečių laisves bei teises. Draudimas naktine alkoholio prekyba, o prieš keletą metų ir gėjų bei lesbiečių eitynėms Vilniuje, A. Valinsko ribojimai filmuoti ir fotografuoti Seime, siekis sugriežtinti “Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio” įstatymą, monopolijos tikrai nekuria liberalizmo idėjomis besivadovaujančios valstybės vaizdo.

Kad ir kokia realybė bebūtų šiandien, aš vis dar tikiu, jog Lietuva pamažėle juda link didesnio liberalėjimo. Dar mokykloje išmokome, jog valstybė turi tris pagrindines sudedamąsias dalis: teritoriją, tautą ir valdžią. O suverinitetas priklauso Tautai, kas juodu ant balto įrašyta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Taigi galime daryti logišką išvadą, jog liberalizmo ateitis Lietuvoje priklauso tik nuo mūsų pačių. Ką pasėsime, tą ir pjausime.

Sausis 26, 2010

Po apniurusiu Paryžiaus dangumi

Nors buvau nemiegojusi visą naktį, lėktuve į Paryžių negalėjau sumerkti akių, vis nekantravau greičiau atsidurti ypatingo žavesio ir paslapties šydo apgaubtame mieste. Tame pačiame lėktuve atgavau savo tikėjimą ir viltį, kad su mano gyvenimu viskas bus gerai. Šis jausmas per kitas dvi dienas tik dar labiau sustiprėjo. O keliaudama atgal į savo miestą, suvokiau, jog aš ir mano gyvenimas esame būtent tokie, apie kokius svajojau nuo pat mažumės!

Turbūt reiktų atsakyti į klausimą, kurį man dabar daug kas užduoda: Kaip tau patiko Paryžiuje? Hm…Pamačiau vyną, sūrį, madas ir meilę – visus dalykus, kurių sostinėmis vaikinuojamas šis miestas. Ir nors buvau savo dėmesį labiau suteikusi į savo draugę, Indę, nei į Paryžių, likau sužavėta bei priblokšta. Ir kiekvieną kartą beisruošdama keliaut in Paris pilve jausiu drugelius ir jaudulį, nes nežinia, kodėl šis Europos miestas neįtikėtinai keri. Taigi, dar kartą įrodo, jog svarbiausia įvaizdis :) Bet čia jau kita tema…

Grįžtant prie mano apsilankymo Paryžiuje, galiu pasakyti, jog tai nebuvo įprasta turistinė kelionė. Mes nelėkėm prie būtinų pamatyti vietų, neturim nei kelių šimtų nuotraukų. Tiesiog vaikštinėjom, grožėjomės, sėdėjom paryžietiško stiliaus kavinukėj ir gurkšnojom kavą/ vyną, o vakarus baigdavom bohemiškos aplinkos bendrabutyje gvildendamos filosofinius klausimus ir besimėgaudamos bordo vynu.

Tegyvuoja Paryžius! Į kurį aš dar sugrįšiu, bet kuriame gyvent nenorėčiau. Kodėl? Gal į šį klausimą atsakysiu kitą kartą…

Susiję tekstai: Indrės  Seus le ciel de Paris

Sausis 22, 2010

Filmai – iškalbingesni už tūkstančius žodžių

Negaliu nepasidalinti savo atradimais, t.y. filmais, kurie mane sužavėjo, sukrėtė ir įnešė apmąstymų į mano gyvenimą. Daug apie juos nekalbėsiu, nes  juk jie iškalbingesni už tūkstančius žodžių.

An Education

Filmas parodantis, kad nevalia mesti kelio dėl takelio. Jam taip pat puikiai galima pritaikyti Remarque mintį: Niekada nereikėtų prisirišti prie kitų žmonių, tai nepastovi ir abejotina Laimė. Bet dar blogiau prisirišti prie vieno vienintelio žmogaus: kas lieka, kai jis išeina? O jis visuomet išeina…

Dar būtų galima paminėti, jog pagrindinė šio filmo aktorė, Carey Mulligan, buvo nominuota Golden Globes geriausios dramos aktorės kategorijoje.

The Blind Side

Filmas, paremtas tikra istorija, kuri moko mylėti ne tik savo artimus žmones, bet ir kitus. Kartais reikia labai nedaug, jog pakeistum/ išgelbėtum žmogaus gyvenimą. O už gerą tau bus atlyginta geru.

Šis filmas man dar labai patiko dėl pagrindinės herojės charakterio: stipri, žinanti, ko nori ir tai gaunanti moteris.

Sandra Bullock suvaidinusi būtent tokią moterį,  Golden Globes apdovanojimuose pripažinta geriausia dramos aktorė.

Up in The Air

The story of a man ready to make a connection.

Štai šis filmas verčia susimąstyti, ar tikrai ta Remarque mintis, skatinati neprisirišti prie žmonių yra teisinga.

Kad Jūsų pasiryžimas pažiūrėti šį filmą dar labiau sustiprėtų paminėsiu, jog jis tuose pačiuose Golden Globes nominuotas daugybėje kategorijų bei laimėjo geriausio scenarijaus kategorijoje.

Sausis 11, 2010

Excusez-moi

Jaučiuosi kalta prieš savo nuolatinius skaitytojus, kad nieko protingo nesugebu suregsti. Nors gal reiktų sakyti, prieš savo vienintelę skaitytoją, kuri šiaip ar taip žino, kaip gyvenu? Matyt, patiriu rašymo krizę…O gal dar kokią. Būdama namuose, kurie jau nebe namai, neradau laiko rašymui, o grįžusi kamurkėn nesusitvarkau su savo mintimis ir stresu dėl artėjančios sesijos. Dar kai žmonės pasigiria savo puikiais pažymiais, pradedi galvoti, kad pats laikas ir pačiai susiimti. Nesupraskit manęs neteisingai, aš labai džiaugiuosi žmonių puikiais pasiekimais. Jie geras spyris į užpakalį, kad ir pati bent kažką panašaus pasiektum.

Kažkada kažkokiame tinklaraštyje buvau skaičiusi, kad anksčiau ar vėliau visiems rašantiems savo asmeninius tinklaraščius ateina laikas padaryti pertraukėlę, apmąstyti savo prioritetus. Manau, man šiomis dienomis kažkas panašaus. Gal grįžusi iš meilės miesto pasijusiu geriau, nes minčių turiu daug… Tik sunku jas  paversti į žodžius.

Labanakt ir sėkmės ;)

Sausis 8, 2010

Labas. Aš grįžau

Grįžau. Tik nežinia, kur: namo, Vokietijon, kamurkėn, rašymo pasaulin… O gal tiesiog į savo gyvenimą.

Apsilankymas gimtojoje žemelėje buvo toks, kokio ir tikėjausi. Žinoma, neapsieita be staigmenų, bet  jos – gerai.

Grįžau sužinojusi naujovių apie save ir kitus, parsivežusi nemažai apmąstymų, idėjų, minčių, kurias dar reikia pagvildenti bei išlieti ant balto word lapo arba mažiau kalbėjus tiesiog įgyvendinti. Supratau, kaip labai labai man trūksta kai kurių žmonių.

O kas dabar? Tikslas turėtas nuo rugsėjo, t.y. greičiau parvažiuoti namo, pasiektas. Dabar turbūt reikia griebti jautį už ragų…

Et, I just don’t know what to do with myself.

Gruodis 14, 2009

Tėvynei

Salomėja Neris

Diskusija apie ją buvo vienas iš Indrės įrašo įkvėpimo šaltinių

Sukruvinta ir apiplėšta

Ji stovi man akyse…

Šimtus aš mylių eisiu pėsčia,

Kol gyvą pamatysiu.

Žydės ten sodai, svyros vaisiai,

Ar lapai kris pageltę,

Aš keliais į tave pareisiu

Per lietų, gruodą, šaltį…

Mane – kaip lauko žolę – girdė

Gimtosios žemės syvai…

Aš saugojau tau savo širdį -

Žėruojančią ir gyvą.

Nepardaviau tavęs aš niekad,

Neišdaviau, mieloji!

Audra praūžia, miškas lieka…

Širdis gi nemeluoja.