Šiek tiek pasenęs mano rašinėlis liberalizmo tema. Daugiau pamąstymų rasite čia.
Reikia sutikti – gyvename liberalioje visuomenėje. Visas, apie ką kalbėjo liberalizmo tėvai lyg ir įgyvendinta. Tad galbūt šios ideologijos, kaip teigė JAV sociologas R.Nisbet, vieta istorijos šiukšlyne. Bet taip tėra Vakaruose. O juk jie – ne visas pasaulis. Taigi, liberalizmo misionieriams dar yra kur skleisti laisvės, toleracijos, pliuralizmo, humanizmo idėjas.
Didžiosios Europos valstybės su užuojauta žvelgia į Afrikos šalis, renka lėšas badaujantiems, siunčia maisto, rūbų siuntas. Tačiau pamiršta gerą vokiečių liaudies patarlę: “Dievas mums duoda riešutų, tačiau jų neišgliaudo”. Galbūt mums reiktų elgtis panšiai? Ir užuot davę Afrikos valstybėms žuvies, įteikime jiems meškerę. Juk istorija byloja apie Europos šalių suklestėjimą, pasklidus liberalizmo idėjoms. Tad galbūt į šiandienines trečiąsias pasaulio šalis reiktų siųsti ne tik materialines gėrybes, bet ir liberalias mintis.
Žinoma, pasakyti daug lengviau nei kad padaryti. Ypač dėl to, jog Afrikos žmonės vis dar labai prisirišę prie savo tradicijų, kurios mums, europiečiams, visiškai nesuvokiamos. Štai kad ir paprotys, žaloti mergaičių lytinius organus, tikintis, jog taip bus lengviau jas ištekinti. Liberaliose visuomenės toks elgesys nebūtų toleruojamas, nes prieštarauja žmogaus laisvei. Tačiau šalyse, kuriose vis dar besąlygiškai tikima protėvių tiesomis, žmogaus orumo pažeminimas ar net jo paties sužalojimas yra pateisinamas. Juk ir liberalizmo tėvynėje, Europoje, iki Reformacijos, kuri buvo pirmas sukrėtimas per amžius nusistovėjusiai tvarkai, būdavo įvairių, moderniam žmogui sunkiai suvokiamų poelgių. Viskam savas laikas. Galbūt vieną dieną ir Afrikos šalyse išvysime revoliuciją, persmelktą liberalizmo idėjomis.
Senasis žemynas ne vienintelė pasaulio vieta, nepaliesta Liberte, Egalite, Fraternite. Panaši situacija Lotynų Amerikoje, kuri vis dar bando išmokti savarankiškai ir laisvai gyventi. Arba Azija. Šio žemyno valstybėse liberalizmo principai dažniausiai tik deklaruojami, o realybė visiškai kitokia. Visą pasaulį sukrėtusi žurnalistės ir žmogaus teisių gynėjos Anos Politovskajos žmogžudystė, dar kartą įrodė, kad žodžio, mities laisvė Rusijoje tėra gražus mitas. Arba didžioji komunistinė Kinijos Liaudies Resupublika, kurioje nors ir vyrauja liberalų propoguojama rinkos ekonomika, tačiau visiems žinoma, jog šioje šalyje nė su žiburiu nerasi paprastų piliečių laisvių ir teisių, apie kurias kalba liberalizmas.
Bet gal prieš keisdami pasaulį, žvilgterėkime į save? Ar tikrai Lietuvoje deklaruojamos liberalizmo idėjos yra mūsų kasdienybės dalis? Užtenka akimis permesti laikraščių antraštes ar apsidairyti aplinkui, ir imi abejoti tuo. Vis nesibaigianti D.Kedžio ir pedofilijos istorija, įrodo, jog mūsų liberali valstybė nesugeba atlikti savo pagrindinės funkcijos, t.y. ginti ir saugoti piliečių laisves bei teises. Draudimas naktine alkoholio prekyba, o prieš keletą metų ir gėjų bei lesbiečių eitynėms Vilniuje, A. Valinsko ribojimai filmuoti ir fotografuoti Seime, siekis sugriežtinti “Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio” įstatymą, monopolijos tikrai nekuria liberalizmo idėjomis besivadovaujančios valstybės vaizdo.
Kad ir kokia realybė bebūtų šiandien, aš vis dar tikiu, jog Lietuva pamažėle juda link didesnio liberalėjimo. Dar mokykloje išmokome, jog valstybė turi tris pagrindines sudedamąsias dalis: teritoriją, tautą ir valdžią. O suverinitetas priklauso Tautai, kas juodu ant balto įrašyta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Taigi galime daryti logišką išvadą, jog liberalizmo ateitis Lietuvoje priklauso tik nuo mūsų pačių. Ką pasėsime, tą ir pjausime.
