Kalėdoms artėjant

Kadaise ir aš buvau iš tų, kurie burbuliuoja ant lapkričio viduryje pradėtų kalėdiškai puošti gatvių, parduotuvių. Bet šiais metais dėl to labai džiaugiuosi. Skraidanti kalėdinė nuotaika primena, kad jau greit greit važiuosiu ten, kur daug mielų žmonių ir kuriuos galėsiu stipriai stipriai apkabinti, su kuriais galėsiu ištisas valandas plepėti, nerinkdama žodžių, kurie supras mane vien iš žvilgsnio.

O ir šiaip, žmones, džiaukimės Kalėdomis! Kuo anksčiau jos prasideda, tuo geriau. Juk meilė, šiluma, ramybė, gerumas mūsų gyvenimuose apsilanko tik per šią šventę, tad pradėkime ją švesti anksčiau

Be to, juk taip graaažu, kai miestas tiesiog švyti.

Pagaliau savaitgalis

Ir kodėl man taip nesiseka? Visi batai, kurių taip ilgai troškau nugriaužia man kojas! Gal čia ženklas, kad mano svajonės yra tai, ko aš noriu, bet ne tai, ko reikia…

Pagaliau savaitgalis! Taip norėčiau ryt visą dieną neišlįsti iš pižamos ir miegot miegot. Deja, reikia išveisti virtuvę, mat pirmadienį vyks patikrinimas. Ir jei nebus švaros, gausime mokėti eurus… Ir dar reikia mokytis! Taip laukiu pirmadienio, kai baisusis kontrolinis jau bus praėjęs ir galėiu gyvent vien tik mintim apie kelionę namo. Žinoma, aš dar labai norėčiau papanikuoti, kai aš bijau ir jaudinuosi dėl to kontrolinio ir kaip nieko nemoku, bet nenoriu užsitraukti Indrės nemalonės Tad tyliu. 

Niekaip nepasimokau, kad Vokietijoj netgi laisvalaikį reikia planuoti iš anksto. Čia staiga šovus minčiai, nulėkti į spektaklį ar filmą, to padaryti negalėsi. Mat bilietais reikia pasirūpinti prieš visą amžių.Tad šįvakar likau be spektaklio ir be filmų. Nu ir gerai. Užtat guliu, skaitau kvailą knygą ir valgau mandrinus.

Vokiečių vs. ekonomika

Deja, nieko sau negaliu padaryti. Esu visiška humanitarė. Po dviejų, pilnų skaičių, kurie man neturi jokios reikšmės ekonomikos seminarų, mano mylimi vokiečių kalbos kursai buvo tikra atgaiva sielai. Eidama po jų namo supratau, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu padarysiu tai, ką reikia, t.y tapsiu protinga komunikacijos ir ekonomikos specialistė. O kai galų gale savo rankose laikysiu diplomą, darysiu tai, kas gyvenime man teikia didžiausią malonumą – mokysiuos kalbas.

Priežastis, dėl kurios man visai patinka mano studijos yra ta, jog jos tik priemonė tobulai (kiek tai įmanoma) išmoti vokiečių. Bandydama suprasti, kaip veikia ekonomikos principai ar kokią įtaką daro medijos žmonėms, aš nagrinėju kalbą. Kas man ir suteikia pasitenkinimo.

Taigi, turiu tris metus tam, kad suprasčiau, kokią kitą pasaulio kalbą noriu nuginkluoti.

 

P.S. Kai  garsiai ištariau  ”komunikacijos ir ekonomikos specialistė” juokas suėmė! Aš – ekonomistė!!! Nieko juokingiau negali būt. Agnė ir skaičiai niekada nebuvo ir nebus draugai! Na, bet kai reikia sugebu net ir juos įveikt

Agnės gatvė

Dievinu sėdėt prie savo rašomojo stalo ir žvelgti pro langą į gatvę. Ji nėra tokia judri kaip kad Taikos prospektas Klaipėdoje ar Pilies gatvė Vilniuje. Šioj gatvėj verda tikras gyvenimas. Jokių turistų, jokių iš taško A į tašką B skubančių žmogelių. Ši gatvė – namai.

Berniukas dairosi aplink, o jo mama rūpestingai žvelgia į jį. Vyrukai į mažytį automobilį stengiasi sutalpinti seną spintą, kuri galbūt pabodo namų šeimininkei ir ją pakeis nauja, madinga, tinkanti į interjerą. Galbūt ji tėvų dovana sūnui pirmojo nuosavo buto įsigijimo proga. Negali žinot žmogau, kaip ten esti iš tikrųjų. Išorė nuo vidaus skiriasi. Ir net labai.

Mergina, dėvinti mėlyną striukę, bėgioja. Gal tikisi pabėgti nuo problemų, gal nori pabūti viena  su savo mintim ir muzika, o gal svajoja sutikti princą ant balto žirgo. Gal…gal..gal… Jauna pora linksmai žingsniuoja šaligatviu susikibę už rankų ir džiaugiasi vienas kitu.

Et, gražus tas gyvenimas už mano lango!

O kai pažvelgiu į savąjį, suprantu, kad viskas yra taip, kaip norėjau, taip, kaip tikėjausi, taip, kaip galvojau būsią. Tik nežinau, ar džiaugtis, ar liūdėti… 

1989 11 09

foto: kaika

Vieniems ši diena asmeninė šventė, antriems valstybės, o tretiems viso pasaulio. 

Man lapkričio devintoji taip pat labai reikšminga diena. Ir nors prieš tuos 20 metų, kai virto Berlyno siena, aš tebuvau mėnesio ir trijų dienų kūdikis, šiandien džiūgauju su visais, suvokiančiais, koks svarbus šis įvykis buvo kiekvieno mūsų gyvenimui. 

Dėka griuvusios sienos, skyrusios du pasaulius, šiandien aš galiu laisvai mąstyti, reikšti savo nuomonę, džiaugtis laisva tėvyne, keliauti ir pamatyti pasaulį. Jei ne ši diena, vargu ar dabar būčiau Miunchene ir semčiausi žinių viename geriausių Europos universitetų.

Tad ačiū visiems drąsiems žmonėms, nepabūgusiems kovoti už savo laisvę, o tuo pačiu ir už manąją.

Julie&Julia

 Based on Two True Stories

Mielas, jaukus, paprastas filmas. Būtent toks, kokio man reikėjo pareitą vakarą, neverčiantis per daug mąstyti (nes tai daryti sirguliuojant nėra lengva), bet kartu įkvepiantis vilties, kad ne visi vyrai kiaulės ☺

Šis filmas apie dvi visiškai skirtingas moteris, gyvenusias skirtingais laikotarpiais, skirtinguose pasauliuose, bet tuo pačiu metu jos labai panašios. Tiek Julia, tiek Julie pasimetusios gyvenime, ieško kažko kas suteiktų džiaugsmo ir pasitenkinimo. Abi dievina maisto gaminimą bei turi tiesiog idealius vyrus.

Būtent jais aš ir žavėjausi didžiają filmo dalį. Vis dėl to yra vyrų, kurie palaiko, skatina moters norą tobulėti, ieškoti savęs. Nuoširdžiai džiaugiasi pasiekimais, liūdi dėl nesėkmės, gelbsti kritinėse situacijose ir tiesiog būna šalia bei pasako, jog tu nuostabi.

P.S. Gal žinot, kur man tokį rast?

Mokslai žmogų (ne)puošia

Užtinusiais paakiais, sloguojanti, skaudančia gerkle ir galbūt net šiek tiek pakilusia kūno temperatūra mokėsi šiandien Agnužė apie Massenmedien poveikį žmonėms. Mat artėja pirmasis kaip lietuviški studentai pasakytų kolis, o vokiški Klausur. Kadangi aš savęs netapati nei su vienais, nei su antrais, vadinu mokykliškai – kontrolinis darbas.

O kai pažvelgiau į savo darbo vietą, linksma pačiai pasidarė. Susitempusi į lizdelį ko reik ir ko nereik. 

 

Taip vat ir gyvenu.

Mokslo šaknys karčios, bet vaisia saldūs. O ar tikrai?

Gyvenimas didmiestyje

Dideliuose miestuose žmonės susvetimėja – tai viena iš klišių. Manoma, kad tik mažesniuose miestuose žmonės sugebu būti nuoširdūs ir draugiški. Tačiau aš būčiau linkusi šį įsivaizdavimą paneigti. Žinoma, Miunchenas ne toks didžiulis kaip Niujorkas, Berlynas, Maskva ar Tokijas, bet ir jis turi tik didmiesčiams būdingų bruožų.

 Kai lankiausi kadaise Berlyne, vietiniai man pasakojo, jog jie retai kada kelia koją iš savo rajono. Tokią pačią tendenciją pamačiau žiūrėdama Sex and The City. Taip gyvenu ir aš dabar. Visas mano gyvenimas telpa Schwabing’e. Čia turiu savo maisto parduotuvę, banką, paštą ir taip toliau ir panašiai. To niekada neturėjau nei Klaipėdoje, nei Vilniuje. Vis lankydavausi skirtingose vietose. (Įdomu kodėl?  Reiks kada nors paieškot atsakymo į šį klausimą.)

Iš pradžių labai keistai jaučiausi, kad darbuotojai banke ar copy shop mane atpažįsta. Bet praėjus šiek tiek laiko ir  apsipratusi su tuo, supratau, jog tai šaunu. Jiems aš ne dar vienas statistinis klientas, o pažįstamas žmogus su savo normais, problemomis, lūkesčiais.

Tad galiu tvirtinti, jog didmiesčiuose žmonės nėra zombiai, matantys tik save. Galbūt tokiuose milžiniškuose miestuose jie netgi labiau linkę bičiuliautis ir puoselėti draugiškus santykius, nes vienam miesto džiunglėse sudėtinga.  

Nors ką gali žinoti, gal vieną dieną pagyvenusi kokiame kitame metropolyje kalbėsiu visai kitaip. Gal viskas priklauso nuo pačio miesto? Štai mano miela nauja kaimynka iš Berlyno tvirtina, kad Miunchenas nuo Vokietijos sostinės skiriasi kaip diena nuo nakties. Ten žmonės šalti, paniurę, užsidarę, o štai čia draugiški ir linkę bendrauti. Tačiau abi nusprendėm, kad tam įtakos turėjo skirtinga šių dviejų miestų istorija.

Tačiau faktas vienas – visi milžiniški miestai susideda iš daugybės mažyčių gyvenviečių, kur bendruomeniškumo jausmas gana tvirtas.

A.E.A

Sėdėdama šiandien kamurkėj prie savo mielo stalo, apkrauto visais man reikalingais daiktais, susimąsčiau apie brolius ir seses. Gal dėl to, kad labai jau pasiilgau savųjų. Tų, kurie veda iš proto ir erzina, bet be kurių gyvenimas keitai tuščias ir ramus.

Mano asmeninė patirtis tokia, kad mes trys labai skirtingi. Žinoma, galbūt veido bruožai, plaukų, akių spalva ir panašios. Tačiau kiekvienas su skirtingais pomegiais, požiūriais, charakteriais, gabumais. Net neįsivaizduoju, kad mano brolelis galėtų turėti poreikį rašyti. Arba aš žaisti krepšinį. Man jau geriau stebėti, kaip jis tą daro. Andrius visada buvo tas, kuris laksto paskui kamuolį ir nesigilina į mokslus. O aš? Vienas didelis nesusipratimas Gera mokinė, susimovusi pasirenkant specialybę ir toliau vis susimaunanti bei norinti išvažiuot į Afriką ar Indiją ir gelbėt vietinius… Na dar pažiūrėsime, kas išeis iš Mijos. Bet nemanau, jog turės mano potraukį dėlioti raides. Greičiau aiškins pasauliui, kaip jis turi funkcionuoti.

Kodėl aš šiandien apie visa tai? O gi todėl, jog mano akis patraukė faktas, kad esti brolių ir seserų, kurie pasirenka tą patį kelią. Visai Lietuvai žinomi broliai Lavrinovičiai, Javtokai, Kuzminckai ar Jasikevičiai žaidžiantys krepšinį, arba futbolininkai broliai Česnauskiai. Visa tai suprantama, juk vienas vaikas pradėjęs sportuoti tuo sudomina ir brolį. O ir tėvam paprasčiau abu berniukus leisti į vienodus užsiėmimus. Tačiau taip nėra tik su sportu. Mane labai mielai nustebino sesuo ir brolis, pasirinkę žurnalisto kelią. Dėl jų ir kilo šis mano vakarinis pasapaliojimas.

Turbūt tiesiog neįmanoma išvengti brolių/sesių įtakos. Nebūtinai profesiniu klausimu. Apskritai. Juk tiek daug laiko praleidžiama kartu. Aš tiek Andriui, tiek Emilijai padariau įtaką su vokiečių kalba. Dabar abu vargšeliai mokos tos taisyklių kupinos kalbos.

Filmai

The Way We Were.

Some memories last forever

1973 metų meilės istorija su jaunais Barbara Streisend ir Robert Redford. Šį filmą žiūrėjau dėl to, jog juo vienoje serijoje labai žavėjosi Sex and the City merginos. Matyt, jis viena iš serialo kūrėjų mūzų. Aš nelikau taip sujaudinta šio filmo kaip jos, tačiau buvo dalykų, kurie man patiko. Ypač, happy endo nebuvimas. Gyvenime ne visos meilės istorijos eina kaip per sviestą pateptos, tokia ir Barbaros Steisend veikėjos Katie bei Hubbel (Robert Redford). Nors ir priešingybės traukia, tačiau santykiams aistros nepakanka. O skirtingai suvokiamas pasaulis tampa didžiule kliūtimi. Tad kas belieka? Vienam paaukoti savo pažiūras ir tikslus ar geriau pasukti skirtingais keliais?

The Godfather.  

All the power on earth can’t change destiny

Ilgai ruošiausi prisėst ir pagaliau pažiūrėt šią legendinę trilogiją. Mane labai intrigavo suprast, kodėl daugybė vyrų šį filmą laiko savo mėgstamiausiu. Užtenka pažiūrėt pačią pradžią, kad atrastum atsakymą į mano klausimą. Šiame filme visa valdžia, jėga, galia tiek viuomenėje, tiek šeimoje, tiek versle yra vienintelio vyro rankose. Visi jį myli, gerbia, žavisi, bet kartu ir bijo. Argi ne kiekvieno vyro svajonė? Man kaip moteriškos giminės atstovei labiausiai patiko trečia dalis, kurioje parodomos ir silpnosios didžiojo mafijos boso pusės.

Cassandra’s Dream.

 Every dream has its price.

 Juk kiekvienas norėtumėm turėti turtingą dėdę Semą, kuris įgyvendintų mūsų svajones? Tačiau kiek būtume pasiryžę sumokėt už jas? Šis filmas man patiko dėl savo dostojevsiškumo. Du broliai tikėdamiesi geresnio gyvenimo ir svajonių išsipildymo padaro nusikaltimą. Vienam lyg ir sekasi susidoroti su sąžinės griaužatimi ir gyventi toliau, o kitas kamuojasi. 

Kasandros vardas graikų mitologijoje reiškia “žinanti kaip įpainioti vyrus”. Šiame filme broliai vis suviliojami dalykais, kuriems jaučia silpnybę – laivas, moterys, turtai, pripažinimas, lošimai. Nesugebėus paklausyti sveiko proto ir gyventi pagal savo kišenę, vaikinų laukia bausmė. Atrodytų, jog tai tragiškas filmas, tačiau žiūrint jį toks vaizdas nesusidaro, matyt, dėl savito Woody Allen’o stiliaus istorijas pasakoti lengvai.